Skaitmeninis amžius: lėtėjimas

Skaitmeniniame amžiuje vaikai gali išmokti greitų ir lengvų santykių internete įgūdžių, užmegzti pradinius, retkarčiais pilnus ryšius. Šių internetinių santykių plėtra dažnai pakeičia santykius neprisijungus. Kiekvienam reikalingi įgūdžiai yra skirtingi. Kiekvienam sukurti reikia laiko ir energijos, todėl susidaro kitokia pasaulėžiūra, kaip atrodo „normalūs“ žmonių santykiai.

Deja, internete išmoktų socialinių įgūdžių dažnai neįmanoma sėkmingai pritaikyti neprisijungus. Kai vaikai auga, jie vis mažiau gali kurti sveikus socialinius santykius. Ir šis sunkumas greitai ir skausmingai išryškėja vaiko raidoje. Skaitmeninio amžiaus kultūra mažai skatina susibūrimą realiame, fiziniame pasaulyje. Taigi, užuot išmokę užmegzti tvirtus, gilius, intymius ryšius su bendraamžiais, vaikai turi trumpąjį kodą, skirtą sąveikai iš saugaus atstumo. Apsaugoti nuo bet kokio galimo diskomforto, jie pakankamai atitrūksta nuo netvarkingos socialinio įsipainiojimo realybės, kad galėtų į ją įsitraukti be vadovo pagalbos.

Žinoma, kuo labiau pasikliaujama prijungimu, tuo sunkiau ir nepatogiau gali būti atsijungti ir natūraliai lengvai elgtis su kitais socialiniame gyvenime neprisijungus. Kai, pasitelkus bendraamžių ir žiniasklaidos žinutes, ši priklausomybė pasiekia patologinį lygį, susidaro situacija, kai jaunas žmogus gali hipotetiškai beveik visiškai praleisti svarbių socialinių įgūdžių mokymąsi. Vaikai, kurie tai daro, gali likti sukti ratus chaotiškoje erdvės tarp internetinio ir neprisijungusio gyvenimo painiavoje. Būtent šiuo atveju tėvai gali būti naudingi.

Tėvai gali sulėtinti tempą ir sustoti, kai tai tikrai svarbu. Kai vaikai yra labai nusiminę, jų pasaulis sustoja ir tėvai turi sustoti su jais.

Vaikai, kurie jaučiasi mylimi, vertinami, branginami ir verti dėmesio bei pagarbos, turi pasitikėjimo savimi, reikalingo sveikai rinktis. Jie lavina kritinį ir savarankišką mąstymą sudėtingose ​​situacijose tiek internete, tiek neprisijungus. Kai šie vaikai kovoja, jie žino, kad jų tėvai yra už juos. Jie žino, kad kai juos užklumpa problema, jie gali ateiti pas tėvus ne tik dėl problemų sprendimo, bet ir paguodos bei palaikymo. Žinodami, kad dėl šių dalykų gali pasikliauti savo tėvais, vaikai išsiugdo kažką vertingo: tikėjimą savimi. Tėvai, kurie mato savo vaikų emocijų išraiškas kaip galimybę užmegzti intymumą ir mokymą, įgalina savo vaikus pritaikyti šiomis akimirkomis išmoktas pamokas panašiose situacijose ateityje.

Užuot pasidėję dalyvauti ir reaguoti į didžiulį dirgiklių antplūdį, rūpinkitės savimi kaip tėvais. Ar skiriate laiko savo vaikams? Ar tu tikreaguodamasį jų emocines išraiškas, ar sulėtėjate, kad pasidalintumėte savo patirtimi, galvotumėte ir įsijaustumėte į juos, kad padėtumėte jiems įveikti sunkų augimo procesą? Ar dalyvaujate su jais kasdienėmis akimirkomis, kad pasidalintumėte meile, parama ir įžvalgomis, ar skaitmeninis amžius trukdo?