Intymumas ir erdvė

Ką iš tikrųjų reiškia intymumas?

Paprastai tai reiškia gilų ir abipusį ryšį, kuriuo galime džiaugtis su kitais žmonėmis, gyvūnais, gamta ir net Dievu. Tačiau romantiškų santykių kontekste intymumas taip pat erotizuojamas. Man šis žodis reiškia ir apčiuopiamą, ir metaforišką nuogumą. Tai vieta, kur susiduria emocinis pažeidžiamumas ir seksualinis potraukis, ir tai yra kažkas, ką mes kuriame kartu; mes negalime jo turėti patys.

Taip pat paradoksalu, nes seksualinis intymumas gali sustiprinti emocinį intymumą, tačiau be emocinio intymumo seksualinis ryšys pasieks savo ribas. Kai buvau dvidešimties, vis dar apie visa tai mokiausi ir mano idėjos buvo susipynusios. Maniau, kad daug sekso gali pagreitinti emocinį intymumą; tarsi fizinis nuogumas būtų geriausias būdas (romantiškuose ryšiuose) išsiugdyti pasitikėjimą.

Manau, kad intymumą iš tikrųjų supratau kaip tam tikrą fizinį ir emocinį mazgą, kuris, kai tai daroma pakankamai tvirtai, niekada negali būti atsiejama. Tikėjausi arba maniau, kad jei būsime pakankamai intymūs, galėsiu būti apsaugotas nuo vienatvės, nusivylimo ir beveik bet kokios romantiškos netekties. Išsigandau širdies skausmo, buvau įsitikinęs, kad negalėsiu jo išgyventi. Ir taip aš puoliau, skubėjau ir skubėjau. Vos nesustojau kvėpuoti ir pažvelgti. Retai savęs klausiu:ar aš tikrai pasiruošęs prisijungti tokiu būdu? O ar tas kitas žmogus taip pat?

Mano trisdešimtmetis buvo mokymosi dešimtmetis. Aš ir mečiau kitus, ir tada taip pat greitai atsitraukiau. Kai kuriais atžvilgiais buvau pernelyg atsargus, o kitais – pernelyg neapgalvotas. Sužinojau, kad norint būti intymiam, reikia ir kalbėti, ir klausytis. Turime su kuo nors judėti į priekį, bet taip pat būti kantrūs ir sustoti.

Beveik keturiasdešimties aš mažiau bijau, labiau pasitikiu savimi nei dvidešimties. Aš tobulėjau per įvairius santykius, daug psichoterapijos ir daug skaitydamas. Šiomis dienomis aš galvoju apie intymumą kaip laipsnišką savo išorinių sluoksnių (tų save saugančių, socialiai sukonstruotų asmenybių) nulupimą, tuo pat metu stebint kito atidengimą. Vėlgi, tai yra bendrai sukurtas procesas; turime stebėti tiek, kiek veikiame; turime tylėti tiek, kiek kalbame. Kai tai daroma sąmoningai ir apgalvotai, intymumo jausmo ugdymas yra privilegija ir turi būti pagerbta.

Tačiau vargu ar tai yra linijinis ar nesudėtingas procesas: smarkiai nuluptus sluoksnius taip pat galima panaudoti iš naujo, lygiai taip pat smarkiai. Mes galime įkristi ir ištrūkti iš intymumo, lygiai taip pat, kaip galime įsimylėti ir ištrūkti iš meilės. Kai parodome save kitam šią akimirką, ne tik esame drąsūs dabar, bet ir rizikuojame būti atstumti bei prarasti kitą akimirką – rytoj. Jis yra trapus, bet gali būti gydomas. Šis gražus procesas kupinas atsakomybės. Todėl turėtume būti atsargūs, su kuo nusprendžiame sukurti tokį intymumą, kad išvengtume nereikalingo sunaikinimo. Sunkiau grįžti atgal ir išgelbėti savo širdis, nei eiti į priekį ir jas pasiūlyti.

Nemanau, kad mano dvidešimtmetė aš kada nors būtų tai supratusi, bet gilaus fizinio ir emocinio artumo su kažkuo kūrimas reiškia tiek gerbti jo savarankiškumą, tiek įsipainioti. Tai niekada nėra taip teisinga, kaip ir santykių pradžioje, nes visi turime skirtingą emocinio prieinamumo lygį ir judame skirtingu „širdies greičiu“ priklausomai nuo prigimties, paveldėjimo, istorijos.

Panašiai kaip išsiskyrimas ir ryšys, intymumas ir erdvė yra mažiau priešingi ir lygesni. Kiekvienas apibrėžia kitą ir veikia kaip atsvara. Jei negalime leisti sau būtinos fizinės, psichinės ir emocinės erdvės, reikalingos savarankiškumui išsiugdyti ir išlaikyti, tai kaip galime iš tikrųjų parodyti save kitam? Intymumą reikia kurti, puoselėti ir branginti, bet jis neištvers reikalavimo ar ryjimo.

Aš to išmokau ir gerai išmokau bent vienų santykių kaina. Dabar žinau, kad rūpindamasis savimi ir įsiklausydamas į save (mano erdvės poreikį,iruž ryšį) Tiesiu kelią intymumui su kitu. Juk sunku užmegzti bet kokį visavertį, prasmingą ar erotinį ryšį, jei nesu tikras dėl savo ribos, kur aš baigiu ir prasideda kita. Turint ir suteikiant pakankamai erdvės, yra daugiau savitumoaš,su kuriuo kitas gali būti intymus. Priešingu atveju mes esame įsipainioję arba atsiriboję. Artumas, kurį sukuriame kartu, gali sugriūti į bendrą priklausomybę arba visiškai sudegti, panašiai kaip vanduo saulėje.