Šokis tarp intymumo ir nepriklausomybės santuokoje

Pirmasis išsiskyrimas yra daugelio ką tik susituokusių porų perėjimo apeiga. Neseniai tai patyrėme patys, kai Konstantinas išvyko iš miesto trumpos verslo kelionės. Jam buvo liūdna būti toli nuo namų ir jis kalbėjo apie tai, kaip labai pasiilgo Deivido. Kita vertus, Deividas mėgavosi nakties vienu idėja, bet jautėsi kaltas, kad jos laukė. Mes naujokai šioje santuokos srityje ir vis dar ieškome sudėtingos intymumo ir nepriklausomybės pusiausvyros.

Abu esame intravertai. Mes labai mylime savo draugus ir bendruomenę, bet mums nėra nieko ramesnio už vakarą namuose vieniems. Šios akimirkos kartu yra tada, kai mums geriausiai sekasi kurti meilės žemėlapius.

Tačiau mes mėgstame Constantino vadinti „duovertu“, o tai reiškia, kad jis yra intravertas, kuris gali pasikrauti ne tik būdamas vienas, bet ir būdamas vienas su vyru. Konstantinui Dovydas yra poilsis.

Ir atvirkščiai, Deividas yra labiau klasikinis intravertas: jam patinka būti visiškai vienam, kad galėtų pasikrauti energijos. Kadangi Dovydui sunku susieti su savo emocijomis, jam reikia nebuvimo išorinių dirgiklių, kad galėtų atpažinti savo jausmus ir įvertinti savo vidinę savijautą; kitaip jis atsiriboja nuo savęs. Nors daugelis mūsų norų sutampa, mūsų poreikis praleisti laiką kartu ir vienam skiriasi, o kartais tai tampa streso šaltiniu mūsų santykiuose.

Savo knygojeSeptyni principai, kad santuoka veiktų, daktaras Johnas Glory atkreipia dėmesį, kad vienas iš partnerių dažnai ignoruoja kitą ne iš piktos valios, o dėl atitinkamų intymumo ir nepriklausomybės poreikių. „Santuoka yra šokis“, - sako Glory. „Būna, kai jauti trauką savo mylimam žmogui ir kartais, kai jauti poreikį atsitraukti ir papildyti savarankiškumo jausmą“. Konflikto potencialas kyla, kai sutuoktiniai pagal savo poreikius patenka į skirtingus spektro taškus. Kai kurie žmonės trokšta dažnesnio ryšio, o kiti trokšta daugiau nepriklausomybės.

Davidas žino, kad jam reikia didesnės nepriklausomybės, tačiau dažnai jam sunku tai išreikšti. Ankstyvame gyvenime jis klaidingai tikėjo, kad jo poreikiai nėra svarbūs ar nevertinami, todėl jam sunku prašyti laiko vienam. Jis baiminasi, kad Konstantinas savo nepriklausomybės poreikį interpretuos kaip atmetimą. Be to, jam dažnai sunku nustatyti šį konkretų poreikį, nes Davidas taip pat mėgsta būti su Konstantinu; jų laikas kartu yra malonus, todėl lengva pamiršti, kad vienatvė yra svarbi jo gerovei.

Constantino mėgsta kartu atlikti net kasdieniškus dalykus: pavedimus, darbus, mankštintis. Intymumas jam vertingas net ir įprastoje gyvenimo veikloje. Kadangi mes nuolat tobuliname savo meilės žemėlapius, jis žino, kad Dovydas turi leisti laiką vienam, ir kartais gali tai pastebėti anksčiau nei Deividas. Tokiais atvejais Constantino pasiūlo popiet nueiti į kavinę arba tvarkyti reikalus vienas, kad Davidas galėtų turėti butą sau. Tai mažas, malonus poelgis, duodantis didžiulį atlygį santuokai ir abiem partneriams.

Bėdos kyla, kai Davidas nesugeba išreikšti savo poreikio arba kai Konstantinas jaučiasi tuščias ar nesaugus santykiuose. Šios dvi problemos dažnai yra susijusios.

Jei Deividas nepaiso savo nepriklausomybės poreikio, intymumo gausa pradeda kelti pasipiktinimą. Kai Deividas pradeda jaustis perkrautas, jis emociškai atsitraukia ir nustoja reaguoti į „pasiūlymus“ arba tuos nedidelius vienas kito dėmesio, humoro ar palaikymo prašymus. Poveikis yra tas, kad Constantino, kuris mėgsta kokybišką laiką ir prisilietimus, jaučia, kad santykiuose kažkas negerai. Jo būdas ištaisyti emocinę atotrūkį yra gilintis į intymumą, o tai yra priešinga tam, ko Dovydui reikia. Tai tampa žemyn nukreipta spirale, dėl kurios gali kilti šiurkščių žodžių, įskaudinti jausmai ir būtinybė taisyti santykius.

Išmokome subalansuoti šį virvės traukimą tarp intymumo ir nepriklausomybės, pirmiausia užpildydami savo emocines banko sąskaitas ir tada garsiai išsakydami savo poreikius. Mes sutelkiame dėmesį į tvirto ir teigiamo ryšio kūrimą, visą dieną kreipdamiesi į pasiūlymus, kuriuos siūlome vieni kitiems. Dėl to jaučiamės vieningi ir susiję. Kai abu jaučiamės emociškai pilni, Davidui lengviau paprašyti laiko, o Konstantinui lengviau suprasti.

Taip pat stengiamės kurti pasitikėjimą pateikdami prašymą, kuriame yra kompromisas. Pavyzdžiui, Deividas gali pasakyti: „Šią popietę noriu eiti vienas pasivaikščioti, bet ar galime planuoti šį vakarą kartu pažiūrėti filmą? Arba Constantino gali pasakyti: „Labai norėčiau, kad šeštadienio vakarą atvažiuotum su manimi į šį renginį, bet sekmadienį tu gali daryti savo reikalus“. Tokiu būdu mes prašome to, ko norime, bet taip pat pripažįstame kito žmogaus poreikį.

Konstantino laukia dar viena verslo kelionė, ir šį kartą mes žinome, kaip tai padaryti: Deividas mėgausis vienumoje, nesijausdamas dėl to kaltas, bet taip pat parašys Konstantinui žinutę, kad įsitikintų, jog yra mylimas ir pasiilgęs. Constantino atpažins vertę, kurią siūlo laikas atskirai, ir gerbs šią erdvę kaip būdą Davidui pasikrauti. Kadangi mūsų poreikiai yra skirtingi, žinome, kad ši įtampa tarp intymumo ir nepriklausomybės išliks visada. Žvelgiant į tai kaip į šokį, o ne į virvės traukimą, primename, kad reikia bendradarbiauti, kad patenkintume vienas kito poreikius, o ne kovotume, kad išsaugotume savo.