Kaip pateikti veiksmingą grįžtamąjį ryšį darbo vietoje

Prieš keletą metų, kai laukiau staliukų pragyvenimui ir prieš dirbdamas The Glory Institute, turėjau vadybininką, su kuriuo tiesiog negalėjau susitarti. Nuolat jaučiau spaudimą, lyg blogai atlieku savo darbą, ir neįvertinau jų polinkio nepagarbiai rėkti įsakymus ir kritikuoti asmeninę kritiką ar net įžeidinėti mane ir mano bendradarbius (deja, tai yra įprastas elgesys). restoranuose).

Žinojau, kad turiu kalbėti, nes padėtis tapo įtempta ir nepakeliama, todėl man reikia išlaikyti darbą. Taigi aš kalbėjausi su broliu, kuris yra licencijuotas terapeutas ir buvęs to restorano vyriausiasis padavėjas, apie tai, kaip galėčiau kreiptis į savo vadovą ir išsakyti savo rūpesčius bei skundus, nesukeldamas pavojaus savo darbui ar bent jau savo vietai restorane. .

Jo patarimai buvo paprasti ir puikiai dera su šlovės metodu – skųstis be priekaištų ir švelniai pradėti romantiškuose santykiuose. Jis liepė man pradėti nuo teiginio, kuris prasideda „jaučiu...“ ir veda į „man reikia...“, ką jis pavadino tvirtu bendravimo modeliu. Jis taip pat sakė nevartoti žodžio „tu“ arba bent jau jokiame kaltinimo kontekste ir kad geriausia vartoti „tu“, kai išreiškiate tai, ko jums reikia iš to asmens.

Yra net paprastas ryžtingo bendravimo akronimas, žinomas kaip D.E.S.C. :

• Apibūdinti probleminę situaciją
• Paaiškinkite tavo jausmai
• Nurodykite savo poreikius
• Paaiškinkite, Pasekmės ir tai, kas bus, jei situacija nepasikeis, ir kokių teigiamų pokyčių norėtumėte matyti ateityje.

Užtrukau kelias dienas, kad galvočiau apie tai, nes vaikystėje buvau mokomas pasyviai bendrauti, nes augau gana griežtoje buityje. Manęs nemokė pasisakau už save ankstyvame amžiuje arba kaip atpažinti ir atpažinti savo emocijas, kad galėčiau atitinkamai elgtis, neleisdamas pykčiui ar baimei užvaldyti mano gebėjimo efektyviai bendrauti.

Kitaip tariant, išsiugdžiau trumpalaikį temperamentą ir perdėtai reaguodavau, nes nuolat aptemdydavau savo emocijas ir nieko apie jas nesakydavau, kol nebuvau pasiruošęs sprogti.

Žinant visa tai apie save, pokalbį, kurį planavau užmegzti su savo vadovu, reikėjo vesti atsargiai ir dėmesingai. Negalėjau nei kaltinti, nei kritikuoti. Viskas, ką galėjau padaryti, tai būti atkaklus savo pareiškimuose ir pasisakyti už tai, ko man reikia, kad mano darbas būtų sėkmingas.

Kai turėjau pokalbį, paprašiau vadovo prisijungti prie manęs galiniame restorano kambaryje, kad galėtume pasikalbėti privačiai. Ir tada aš pasakiau kažką tokio:

Kadangi naudojau šį tvirtą stilių, mano vadovas klausėsi ir nesigynė. Jie ne tik ramiai klausėsi, kol aš pasakiau, kaip jaučiuosi ir ko man reikia, bet net pritardami linktelėjo ir, kai baigiau, padėkojo už pasakojimą ir pažadėjo labiau stengtis, kad suteiktų man tokias kryptis ir atsiliepimus. Man reikia.

Šis vadovas buvo asmuo, kuris, jei kreipsitės į juos su tiesiogine kritika ar tiesiogine priekaištais (pvz.Kodėl tu turi duoti įsakymus kaip diktatorius? Visada esi toks nepagarbus visiems!), jie šauktųsi su tavimi, išsiųstų tave namo arba parašytų. Ir jei mesti jiems panieką (pvz.Jūs esate toks (čia įterpkite posakį)!), jie tikrai bandys rasti būdą, kaip jus atleisti.

Vėlesniais mėnesiais mano vadovas ne tik elgėsi su manimi pagarbiau ir teikė daugiau konstruktyvių atsiliepimų bei nurodymų, bet ir mūsų pokalbis paskatino tą vadovą taip pat elgtis su kitais darbuotojais. Mūsų darbo santykiai pagerėjo, kaip ir darbuotojų moralė, o darbo aplinka iš autoritarinės ir kritiškos dinamikos pasikeitė į labiau bendradarbiaujančią, palaikančią ir dėkingesnę patirtį.

Kai turėjau tokią ryžtingo bendravimo patirtį, supratau, kad galiu pritaikyti tokį bendravimo stilių beveik visose savo gyvenimo srityse. Ankstesniuose romantiškuose santykiuose, kurie visi pasibaigdavo katastrofa, turėjau polinkį bendrauti nereguliariai, kaltinti ar kritikuoti, netgi gintis ar užkliūti, tačiau išmokus ryžtingai bendrauti šis modelis baigėsi.

Paskutiniuose savo romantiškuose santykiuose aš reguliariai naudojau formules „jaučiu“ ir „man reikia“, todėl niekada nemačiau, kad nė vienas iš Keturių raitelių atvyktų, o jei ir matė, tai tik akimirką. Tie santykiai nesitęsė – mes tiesiog buvome skirtinguose gyvenimo etapuose ir kai kurie svarbesni mūsų gyvenimo tikslai nesutapo, tačiau tai buvo pirmieji santykiai, kuriuose jaučiausi patogiai, priimtas, palaikomas ir ramus. Kai kovojome, kovojome sveikai. Tai buvo pirmieji tikrai teigiami romantiški santykiai, kuriuos užmezgiau.

Ir ko ta patirtis mane išmokė, nors ir baigėsi, kaip man gali atrodyti ir jaustis geri santykiai. Tai išmokė mane, ko man reikia partneryje. Ir nors išmokau duoti grįžtamąjį ryšį ir atkakliai bendrauti darbe, pastebėjau, kad tokio bendravimo stiliaus naudojimas gali būti veiksmingas ir sveikas bet kuriuose santykiuose.