Ar tikrai žodžiai gali mane įskaudinti?

Emocinė prievarta yra tikra. Savo darbe mačiau, kaip įvairios kilmės moterys išgyvena skausmą, kurį tai gali sukelti, ir mačiau, kaip tai jas persekioja. Mačiau, kaip jie patyrė traumą, kai kažkas juos dominuoja, pykdo, kritikuoja ir baudžia.

Tai kelia neatsakytų klausimų. Klausimai, pavyzdžiui, ar leidžiamas pats kvėpavimas. Mačiau jų agoniją tikintis, kad kas nors, kas nors, pagaliau pastebės jų kančias.

Nors emocinė prievarta yra įvairių formų, ji vis dar yra beprotiškai tabu ir dažnai laikoma tuo, ką žmonės turėtų tiesiog įveikti arba tiesiog išgyventi. Dėl to aukos gali visiškai nesuvokti, kad jos netgi yra engiamos.

Jie mano, kad tai nėra taip „blogai“ kaip fizinis smurtas arba kad jie nėra toje pačioje situacijoje. Ir kai kuriais atvejais jie jaučiasi tiesiog nepakankamai verti vadinti save pažeistais.

Nesvarbu, ar skausmas dėl prievartos kyla psichologiškai, žodžiu, fiziškai, emociškai ar seksualiai, prievarta yra prievarta. Ir tai reikia sustabdyti, kol kitas žmogus turi kentėti tyloje.

Prisimenu seną posakį: „Lazdos ir akmenys gali sulaužyti mano kaulus, bet žodžiai manęs niekada nepakenks“. Bet iš tikrųjų žodžiai skaudina.

Kaip jaučiasi emocinė prievarta

Sustoju prie pat durų ir priglaudžiu ranką prie staktos. Aš tiesiog taip noriu išeiti. Kažkur viduje žinau, kad man to nereikia. Aš galiu tiesiog išeiti pro duris. Bet aš sušalau. Priblokštas slenksčio, nežinantis, kaip peržengti, ir gerai suvokti, kiek žingsnių yra laisvės link. Apimtas drąsos, žengiu žingsnį į priekį.

– Kaip manai, kur eini? Vėl sustingstu, jausdama, kaip ant kaklo stoja plaukeliai.

Išgirdusi jo balsą taip arti, norisi rėkti. Nesąmoningai bėgu laisvai ne fiziškai, o emociškai. Žiūriu, kaip mano įsivaizduojamas aš bėga, stovi. Žiūriu į priekį, žiūriu, oi kaip aš jai pavydžiu.

Psichologiškai jaučiu didžiulį norą tiesiog pabėgti – bėgti ir rasti būdą, kaip visiškai išnykti. Jis vėl prabyla, o jo neapykantos aidas tvyro ore, neramus, tarsi apkarsta smarvė. Jaučiuosi užgniaužta kvapo ir kovoju su žodžių, kuriuos jis man sako, reikšme. Negailestinga savo žodžio ginklo jėga, nukreipta į mano žandikaulį, jis valdo abejingai. Tai dehumanizuojanti.

Įdomu, kiek kartų leisčiau tokio išpuolio padariniams tapti mano gyvenimo dalimi. Kiek laiko turėčiau likti vietoje ir toliau tiesiog ištverti? Kiek ilgai leisčiau nuolatiniam vulgarybių ir skirtumų srautui užpildyti erdvę pažeidžiamuose mano savigarbos užkaboriuose arba kas iš to liko? Negaliu paaiškinti, kodėl taip skauda, ​​kodėl prisiminimai lieka įsirėžę į mano raumenų skaidulas, tarsi būčiau fiziškai sutrenkta kiekvieną kartą, kai jis atidaro burną.

Man atsiranda mėlynės kaip skaistalai, kai mano skruostai prisipildo karščio dėl priekabiavimo ir gėdos dėl nuolatinio priešiškumo antplūdžio, kuris išspjauna iš jo burnos, kai jis nukreipia į mane savo pyktį. Krūpteliu ir bandau prabilti. Pakėlusi balsą apsimetu, kad atrandu drąsos.

Kiekvieną kartą, kai jis suveikia, aš greitai bandau apsiginti. Įsivaizduoju, kad stoviu savo vietoje ir silpnai ginu savo principus, nes mane sunaikina didžiulė jo žodžių jėga. Jis kalba, o jo galia išjungia mano samprotavimus ir imasi mano kalbos. Stulbinama tyla, jo užpuolimas mane apima baimės ir tiesiogine prasme privertė mano žodžius atsitraukti į gerklę, užgesindamas orą iš mano krūtinės.

Neapsaugotas ir tylus, aš vėl bandau sukaupti savo tuščią drąsą, jos nerandu. Tiek kartų ašaros liejasi iš kadaise sausų vietų, prisotindamos karštus skruostus. Ir aš paimu. Visa tai. Visa jėga jo pasibjaurėjimas, nieko nesakydamas mainais.

Kaip dažnai aš tiesiog priimu kiekvieną žodinį smūgį, kiekvieną smūgį į savo ego šventyklą. Pajuntu, kad alkanai klausausi, gniaužtu kiekvieną smulkmeną, kas negerai su mano asmeniu. Mano suteptos mintys nebegali suvokti mano sugebėjimo bandyti apsiginti. Suprantu, kad neturiu šiam mūšiui reikalingos amunicijos.

Laukiu, apgailėtinas ir išsekęs, nes jo įžeidžianti tirada nerodo pabaigos ženklų. Mano užpuolikas rėkia nuodų, o aš esu paralyžiuotas, nes jo vitriolis sustiprėja, nenumaldomai rodydamas klaidingumą po klaidos. Pastebiu, kad negaliu stovėti, todėl pagaliau atsisėdu.

Atrodo, kad tai tik sustiprina mano pažeidžiamumą ir nepilnavertiškumą. Dabar jis stovi virš manęs ir užkariauja mane. Jo spjaudas skrenda iš neapykantos kupinų erdvių jo burnoje, kai jis uždengia mane savo akivaizdžiu ir negailestingu žodiniu puolimu. Jo kalba niekada nenutrūksta. Jis dramatiškas ir animuotas, tarsi surengtų perklausą neregėtai miniai. Priversta klausytis jo žodžių, kaip jis mane vadina „sleke ir paleistuve“, bandau išvyti iš savo proto nepalaužiamus įspūdžius. Nepaisant to, jaučiu, kaip jį visapusiškai įrašinėju į gilius ir neapsaugotus klausos plyšius, apibrėžiančius mane.

Jis laukia tik tylių savo dvasios plojimų. Mėgaudamasis savo kalba, jis šypsosi iš mano nepriteklių eidamas nužudyti. „Tavo kvailumui nėra ribų“, – šaukia jis, – „jūsų nekompetencija yra aukščiausia visų laikų viršūnė“. Jis rėkia labiau neapykantą: „Tu storas, bjaurus ir nenaudingas. Niekas tavęs nenori, tu esi nemylimas, nenusipelnęs, nepageidautinas“, o jis baigia garsiai: „Tu esi niekas“.

Vėlgi, aš viską suvokiu, įsimenu kiekvieną smulkmeną – nuo ​​audringo jo balso baritono iki sadistiško būdo, kaip jis taria žodžius. Kiekvieną kartą, kai išgyvenu šią patirtį, vis tiek mirštu, tik šiek tiek, viduje. Negaliu neieškoti mielo ir tylaus mirties paguodos, jaučiu, kad tai turi būti vienintelė išeitis.

Emocinė prievarta yra tokia pat žalinga

Tai tik vienas pavyzdys, kaip patiriama emocinė prievarta. Tai verčia gavėją galvoti, kad nėra išeities ir nėra būdo įveikti viską, ką jis išgyveno. Nesveiki pririšimai prie smurtautojo yra tiesiog įveikimo mechanizmas, dėl kurio daug lengviau patikėti melu – tarsi žodinis įžeidimas nėra „tikra“ prievarta.

Daugelis žmonių nepripažįsta, kad emocinė prievarta yra tokia pat žalinga ir traumuojanti, kaip ir fizinė prievarta, kartais net labiau. Nors fizinės mėlynės laikui bėgant išnyks, emocinės mėlynės palieka nematomą subjaurojimą, kuris atsiranda, kai tik žaizda vėl atidaroma.

Tiek daug žmonių kenčia nepriimtinoje tyloje, tvarkydami emocinius randus taip, tarsi jų niekada nebūtų. Joks makiažas negali padengti nematomų įrodymų, todėl daugelis moterų bando apsimesti, kad to niekada nebuvo.

Beširdis skausmo priepuolis, kurį sukelia žodinis manipuliavimas ir piktnaudžiavimas, nukelia sumuštuosius į beviltiškumo vietą ir supažindina juos su emocinės savižudybės rūšimi. Jie niekada nežino, kaip priimti tai, ką išgyvena. Aplinkiniai žmonės linkę juos įspėti arba sumažinti jų traumą.

„Viskas, ką jis daro, yra šaukti ant tavęs. Tau pasidarė lengva“.

Šie pareiškimai verčia skriaudžiamas moteris jaustis taip, lyg joms net nereikėtų bandyti pabėgti. Kad jie turėtų priimti ir net vertinti, kad jų skriaudikas jų fiziškai neužpuola. Niekas nemato savęs nugalėjimo ir sunaikinimo modelių, atsirandančių dėl tokio pobūdžio užpuolimų.

Noriu, kad moterys ir vyrai pripažintų savo vertingumą. Kiekvienas yra vertas, kad su juo būtų elgiamasi pagarbiai. Jūsų nuomonė ir noras turėti savarankiškumą savo gyvenime nesuteikia niekam teisės įskaudinti jūsų ar jūsų jausmų. Jūs nusipelnėte susirasti žmogų, kuris tikrai jus myli tokį, koks esate. Žmogus, kuris supranta, ko jums reikia, ir nejaučia grėsmės, kad išsakysite savo nuomonę.

Tikra laisvė reiškia „laisva širdyje ir laisvas protas“. Turite pradėti suvokti, kad esate vertas, ir kiekvieną dieną sau tai priminti. Turite atstatyti teigiamus savisaugos lygius, kurių reikia, kad jūsų savigarba išgytų.

Tu gali tai padaryti. Jūs to nusipelnėte ir pirmiausia turite tai pamatyti patys. Turite netikėti melu ir tikėti, kad jums yra vilties.

Būtent toks mąstymo būdas nuves jus sveikimo keliu, o procese jūs suprasite, kad jums nereikia apsimesti, kad neskaudate, galite atpažinti, kad jūsų skausmas yra tikras ir jūsų balsas vertas būti girdimam.

Taigi kalbėkite ir pripažinkite, kad žodžiai taip pat skauda.